Viena iš šešių didžiųjų istorinio ortodoksų Susirinkimo Kretoje, birželio mėnesį, temų yra „ortodoksų Bažnyčios santykiai su likusiu krikščioniškuoju pasauliu“, kitaip tariant, ekumenizmo klausimas. Konstantinopolio patriarchato, kuris turi garbės ir iniciatyvos pirmumą tarp kitų ortodoksų Bažnyčių, interneto portale, skirtame Susirinkimui, ekumenizmo klausimu rašoma: „ortodoksų Bažnyčia, kaip viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė, tvirtai tiki, kad ji vykdo centrinį vaidmenį vienybės tarp krikščionių moderniame pasaulyje skleidime“, primenant, kad ortodoksai nuo pat pradžių dalyvauja ekumeniniame judėjime.
2015 metų paruošiamojoje konferencijoje (Chambesy, spalio 10-17 dienomis), buvo paskelbtas 24 punktų dokumentas, pasitarnausiantis kaip atspirties taškas diskusijose. Jame konkrečiau pasakyta, kaip ortodoksų Bažnyčia suvokia ekumenizmą ir savo vaidmenį jame. Įsitikinę, kad ortodoksų Bažnyčioje yra tiesos pilnatvė, ortodoksai nesutinka su „visų konfesijų lygybės“ principu ir nemano, kad vienybė yra „tarpkonfesinis kompromisas“. Jie įsitikinę, kad tikra vienybė apima identišką tikėjimo išpažinimą, bendrystę sakramentuose, Šventąją Tradiciją, apaštalų įpėdinystę, ypač remiantis pirmų septynių, I tūkstantmetyje vykusių ekumeninių Susirinkimų paveldu. Tad vienas iš pagrindinių motyvų ortodoksams dalyvauti ekumeniniame judėjime ir būtų priminti ar įtikinti krikščioniškąjį pasaulį apie tokią Bažnyčios sampratą. Nors dokumente ši tema mažiau išvystyta, tačiau pastaraisiais metais daug ortodoksų lyderių remia ekumenizmą kaip būdą koordinuoti pozicijas, kai tai įmanoma, svarbiais visuomeniniais klausimais.
Yra daugybė bendrų ortodoksų, katalikų, protestantų iniciatyvų, teologinių ir socialinių, tačiau tai nėra visiems priimtinas reiškinys. Greta aktyvaus ekumenizmo egzistuoja ir priešinimosi ekumenizmui gija. Dažnai jis susijęs su tokia ar panašia logika: jei ortodoksų Bažnyčia yra „viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė“, tai visi kiti krikščionys, gal ir be asmeninės kaltės, priklauso erezijoms, su kuriomis ir reikia elgtis kaip su erezijomis, tarp kurių yra ir katalikybė. Vienas iš šios linijos veidų yra dabartinis Pirėjo vyskupas Serafimas, Graikijoje, garsus įvairiais pareiškimais. Pavyzdžiui, 2012 metais, Ortodoksijos triumfo (prieš erezijas) šventės proga, jis tradiciškai skaitė senovinį ortodoksų raštą „sinodikoną“, kuriame yra išvardintos ir anatemos (ekskomunikos) įvairių erezijų atžvilgiu. Prie jų metropolitas Serafimas nuo savęs pridūrė anatemą „iš tiesų neegzistuojančiam ir puolusiam archieretikui popiežiui ir senosios Romos patriarchui Benediktui XVI ir visiems esantiems bendrystėje su juo“, kaip ir visiems skleidžiantiems „tarpkrikščioniško (...) ekumenizmo“ ereziją. Toks uolumas sulaukė kritikos pačių ortodoksų tarpe, pats Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus kreipėsi į ortodoksų vyskupus Graikijoje, prašydamas sudrausminti tokius pareiškimus, tačiau metropolitas Serafimas nėra vienišas savo teiginiuose. 2009 metais, reaguojant į tarptautinės ortodoksų ir katalikų teologų komisijos susitikimą Ravenoje apie popiežiaus pirmumą, buvo paskelbtas „Tikėjimo išpažinimas prieš ekumenizmą“. Be minėto Serafimo jį pasirašė dar penki ortodoksų vyskupai, keliolika vienuolynų abatų, taip pat teologijos profesoriai, vienuoliai, vienuolės ir daug kitų: šimtai asmenų. Kritikuodami „papizmo“ ereziją, šio ilgoko teksto redaktoriai pareiškia, jog visi popiežiai po 1054 metų schizmos „nustojo būti Romos sosto įpėdiniais; jie nebeturi apaštalinės įpėdinystės, nes nebeturi Apaštalų ir Tėvų tikėjimo“. Kitas graikų metropolitas Hierotheos, žinomas ortodoksų autorius, nėra toks priešiškas, bet abejoja ar katalikų Bažnyčioje suteiktas krikštas yra galiojantis, triskart nepanardinant žmogaus į vandenį: klaidinga ne tiek katalikų samprata apie krikštą, kiek pats krikšto ritualas, nustatytas patristinėje tradicijoje. Tad, pasak jo, ortodoksu tapusį kataliką reiktų krikštyti iš naujo.
Tačiau Konstantinopolio patriarchato portale ortodoksų teologijos profesorius George E. Demacopoulos tokiems požiūriams griežtai replikuoja ir reziumuoja, jog daug „tokio kritiškumo remiasi labai selektyviais ir redukcionistiškais išsirankiojimais iš mūsų kanoninės tradicijos, norint pateisinti savo paprastus ideologinius terminus“, ginti „įsivaizduojamą“ ortodoksišką grynumą, bet, ironiškai, patiems pavojingai kuriant tai, ko ortodoksų tradicijoje niekad nebūta.
Ne tik pavieniai teologai ar tikintieji, judėjimai ir vienuolynai gali būti skeptiški ekumenizmo atžvilgiu, bet ir kai kurios iš keturiolikos autokefalinių ortodoksų Bažnyčių. Signalai apie tai neseniai atėjo iš Bulgarijos ar Gruzijos. Atrodo, kad nedaug pasikeitė nuo 2004 metų, kai „Ortodoksų vadovėlyje apie ekumenizmą“ teologijos profesorius iš Bulgarijos Ivanas Dimitrovas be užuolankų rašė apie savo kraštą: „ekumenizmas yra sunkus iššūkis dabartinėje Bulgarijoje. Ortodoksų Bažnyčia (..) yra užsidariusi savyje ir nemėgsta dialogo su kitomis krikščioniškomis konfesijomis. Kai kas galėtų pasakyti, kad ji yra prieš jį. Iš tiesų, ne vienas Bulgarijos ortodoksų (vyskupų) sinodo narys pabrėžia, kad vienintelė tikra krikščionių Bažnyčia yra ortodoksų Bažnyčia ir jos rytų Tradicija“. (Vatikano radijas).
Nuotraukoje: Ortodoksų bažnyčios Serbijoje kupolas - AP
